• animacija
  • animacija

    Laukiniai stebuklai: gauromečio fermentavimas

  • animacija

    Laukiniai stebuklai

  • animacija

    Laukiniai stebuklai

  • animacija

    Laukiniai stebuklai

  • animacija

    Laukiniai stebuklai

  • animacija

    Laukiniai stebuklai

  • animacija

    Laukiniai stebuklai

  • animacija

    Festivalis Kirnaičiuose

  • animacija

    Laukiniai stebuklai

  • animacija

    Laukiniai stebuklai

  • animacija

    Laukiniai stebuklai

  • animacija

    Laukiniai stebuklai

  • animacija

    Laukiniai stebuklai

  • animacija

    Projekto "Laukiniai stebuklai" dalyviai

  • animacija

    Savanoriški darbai Linkaičiuose

Skaistgiryje popietė duonai ir jos globėjai Šv. Agotai

Paskelbta: 2018-02-19 09:44:12

Skaistgirio kultūrinių renginių organizatorė Vida Norkuvienė vasario mėnesio renginių ciklą pradėjo popiete skirta duonai ir jos globėjai Šv. Agotai. Į popietę nešinos savo kepimo duona atskubėjo Virgina Jakutienė, atstovavusi Skaistgirio miestelio bendruomenę ir Verutė Borisienė, atstovavusi Skaistgirio moterų draugiją "Versmę".

Popietę organizavusi Vida Norkuvienė į susirinkusias miestelio moteris kreipėsi eilėmis apie duoną, duonos kepėjas, pristatė Šv. Agotos nueitą gyvenimo kelią ir skausmu persmelktą mirtį. Pasak popietės dalyvių, duona - vienas seniausių lietuvių valgių. Jos receptai perduodami iš kartos į kartą.

Birutė Dauginytė prisiminė savo močiutę Juliją Markienę, kurios kepamos duonos laukdavo Birutė su sesutėmis ir broliu. Kiekvienam močiutė pašaudavo po pečiumi po pagranduką, o duonos kepalai būdavo dideli su įspaustu kryželiu ant viršaus. Akimis vaikai sekdavo kiekvieną močiutės judesį nuo minkymo pradžios iki pat užklojimo lino rankšluosčiu tik ką iš pečiaus ištrauktus duonos kepalus. „Atvėsusią duoną riekdavo, užtepdavo taukų ir tiesdavo mums. Dar ir dabar šis skonis jaučiamas burnoje. Jei per neatsargumą nukrisdavo duonos gabalėlis ant žemės, močiutė liepdavo pakelti jį, peržegnoti, atsiprašyti ir suvalgyti“, - dalijosi vaikystės prisiminimais Birutė, kurios vaikystė prabėgo Vaidminių kaime.

Vidos Norkuvienės prisiminimuose mamos kepamos duonos kvapas, pečiaus šiluma ir maži paukščiukai su kuodeliu pempe vadinami. Juos mama suformuodavo iš likusios nuo duonos kepalų tešlos ir iškepusi duodavo vaikams. „Kaimynystėje gyvenusi Janina Žakaitienė kepdavo plikytą duoną. Tai mes vaikai laukdavome tos dienos, kai mamytė su kaimyne pasikeisdavo savo kepta duona“. Dar iki šių dienų Vida namuose saugo ližę ir žarsteklį, mamos pagalbininkus šaunant duoną po pečiumi. Dieną, kai būdavo kepama duona, rodos kvepėdavo visas Donylių kaimas. Metams bėgant keitėsi papročiai, naminę duoną vis mažiau kas bekepa.

Verutė Borisienė duonos parduotuvėje neperka. Ją kepa pati. Verutės duona plikyta. Pasak jos, tai ne tėviškės receptas, jį gavo jau gyvendama Skaistgiryje. Moters tėviškė už tūkstančių kilometrų, Rusijos gilumoje. Mena ji savo vaikystės trobą, kurios viduryje buvo didžiulis pečius. Žiemą vaikai ropšdavosi ant jo miegoti. Mama duoną užminkydavo iš vakaro, ryte dar kartą perminkydavo. Kai pečius išsikūrendavo, jį iššluodavo ir šaudavo po juo suformuotus nedidelius duonos kepaliukus. Duona būdavo ir kasdienis maistas ir skanėstas,- prisiminimais grįžo Verutė į gimtinę. Verutė savo duonos neminko, o su mediniu šaukštu maišo. Iš vakaro užpliko, ryte atskiria raugo kitam kepimui, o į masę deda ką sugalvojusi. Kuo įvairesni ingredientai tuo duona skanesnė. Kai viską sudeda, šaukštu išmaišo tešlą ir kildina. Iškepusi pridengia lino rankšluosčiu.

Virgina Jakutienė, augusi Klaipėdos krašte, gerai mena mamos kepamos duonos skonį. Vaikams mama iškepdavo ant rinkių paplotėlių iš duonos tešlos. Moteris mena, kol mama užminkydavo duoną dažnai ir kakta imdavo rasoti. Duoną kepdavo kiekvieną savaitę. Pati Virgina sakė niekada negalvojusi kepti duoną, bet kaip sakoma niekada nesakyk niekada. Duoną pradėjo kepti prieš keletą metų. Paragavo pas kaimynę naminės duonos, gavo raugo ir pamėgino. Kai pamėgino tai ir sustoti jau neišeina. Kepa savo šeimai, neatsisako su savo kepta duona dalyvauti ir organizuojamose šventėse. Dažnai duonos kepaliuką puošia uosio lapeliais, Skaistgirio simboliu. Jos kepta duona iškeliauja ir su miestelio svečiais, atsidėkojant jiems už skirtą laiką skaistgiriečiams. Virgina suskaičiavo net devynis ingredientus, be kurių duonos neiškepsi.

Popietėje dalyvavusios bibliotekininkės Jolanta Jatulienė ir Lijana Degimienė sakė, kad naminė duona joms primena šiltus vaikystės prisiminimus, kai pakvipdavo visi namai kepama duona. Pasak jų, kur yra duonos, ten yra santarvė, sutelktumas, vienybė. Senosios duonos kepėjos lieka tik prisiminimuose, šiandien moterys duoną kepa jau pagal kitus receptus.

Popietėje prisiminta ir duonos kepėja Birutė Rudienė. Ji duoną minkydavo senoviniame duonkubilyje, duoną kepdavo ant ajerų arba kopūstų lapų. Ši duonos kepėja duoną kepė pagal senolių receptą. Jos juodos duonos dideli kepalai ne kartą sotino popiečių dalyvius. Keičiasi kartos, duonos receptai, minkymo ir kepimo ritualai, bet pagarba duonai lieka. Dažnas vairuotojas šventintos duonos gabalėlį vežiojasi kartu mašinoje, tikint, kad duona apsaugos nuo blogybių. Šv. Agotos dieną į bažnyčią einama kartu nešantis ir duonos, šventinta duona tikima apsaugo nuo gaisrų, nelaimių.

Vida Urbonienė


Joniškio rajono partnerystės VVG
Sandėlių g. 7, LT-84165 Joniškis
Tel. +370 679 06373
El. paštas info@joniskiovvg.lt