Paskelbta: 2018-08-08 13:35:25

Šeštadienio popietę link Maironių koplyčios pėstute ir važiuoti skubėjo žmonės. Iš tolo matėsi beržų alėja atskubančios senolės, ryšinčios gėlėtas skareles. Kur pirmiausia suėję, suvažiavę suka? Žinoma į kapinaites, kur ilsisi jų šeimos artimieji, vaikystės draugai. Išgirdę greta kalbančius, kelia akis link jų ieškodami pažįstamų akių. Koks džiaugsmas apkabinti prieš kelis dešimtmečius matytus draugus, koks džiaugsmas sutikti senokai matytus giminės atstovus. Kas šiandien sukviečia kraštiečius, giminę prie savo šaknų, jei ne atlaidai parapijose, kaimų bendruomenės. Taip ir pirmąjį rugpjūčio šeštadienį Maironiuose buvo. Į tradicinius Šv. Ignaco atlaidus sugrįžo to krašto vaikai.

Atlaidų metu Kirnaičių kultūros namų kaimo giedoriai, vadovaujami Gedimino Andrašiūno, pirmą kartą giedojo senųjų kantičkų giesmes. Pasak jo, kaime dar yra gyvenančių senųjų giedorių. Kartą susirinkę pasiūlė prisiminti senųjų kantičkų giesmes. Pamėginom, patiko ir nusprendėm jų nepamiršti, jas perduoti jaunimui. Tad ir giedam šiandien pirmą kartą viešai. Savo giesmių pynę kaimo giedoriai baigė kunigo Antano Vienažindžio giesme apie Amžinąjį gyvenimą.

Atlaiduose svečiavosi bažnytinis choras iš kaimyninio Radviliškio rajono Pociūnėlių parapijos. Šv. Ignaco atlaidų Šv. Mišias aukojęs parapijos vikaras kunigas Aldas homilijos metu sakė, kad nesvarbu kiek dešimtmečių praeitų, nesvarbu, kad keičiasi laikmečiai, bet Dievo maldos tos pačios. Tikintysis turi suprasti, kad jis pluša ne dėl skrandžio pripildymo, ne dėl turtų, o dėl Amžinojo gyvenimo. Priimdami sakramentus, priimame ir laimę.

Po atlaidų vėl visi būreliais skubėjo link Jakiškių bendruomenės namų. Iki saulės laidos skambėjo dainos, šnekučiavosi ir laimingomis akimirkomis dalijosi susirinkę draugėn kraštiečiai, sugrįžę gimtinėn vaikai.

Vida Urbonienė